Atskirų teritorijų botaninė įvairovė ir pasiūlymai jų apsaugai

Iš žemupio atplaukiantis Nemunas apjuosia 16 km juosta tarp kalvų slūksantį, miškuose skendintį Alytaus miestą. Šiandieniniai Dzūkijos sostinės parkai ir miškeliai tėra tik maži lopinėliai tų didingų praeities girių, kadaise besitęsusių abipus Nemuno. Praeityje tai buvo neįžengiami pušynų ir lapuotynų miškai, priklausantys LDK valdovams. Apie 1570 metus šie miškai buvo pradėti masiškai kirsti. Alytuje ir dabar mes turime tris žmogaus suskirstytus didžiuosius miško masyvus: Alytaus mišką, Alytaus šilelį ir Vidzgirio mišką.

Alytaus miškas praeityje buvo kur kas didesnis, jo plotą sumažino 1905 m. kirtimai. Buvusio brandaus miško dalyje liko tik kelmai, vėliau šioje kelmynėje  kūrėsi Alytaus Naujamiestis. Nepriklausomos Lietuvos laikais dabartinis Alytaus miškas užėmė apie 850 ha plotą kuriame vyravo brandūs pušynai, beržai ir ąžuolai.  1931 m. Alytaus girininkija Alytaus miesto parkui perdavė 184 ha pušyno.

Alytaus šilelis Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo didesnis nei 100 ha ploto, jame augo vien pušys. Apie 1930 metus Alytaus šilelio teritorijoje įkurtas  medelynas, praėjus dar 8 metams -  pastatyta sanatorija, įsikūrusi pušyno apsuptyje arti  Nemuno upės.

simtametis medis.jpg Šimtametis medis

 

 

pavasarinis pelezirnis.jpg
Pavasarinis pelėžirnis
Vidzgirio (arba Vidgirio) miškas prasideda ties Radžiūnų piliakalniu ir didele pasaga išsiriečia panemuniais susiliedamas su Alytaus mišku. Nepriklausomos Lietuvos laikais jo teritojia apėmė apie 300 ha ploto kuriame vyravo lapuočių medynai, daugiausia skroblynai, ąžuolynai. Čia auga ir 1928 m. miškininkų sodinti maumedžiai. Vidzgiryje auga ir pats didžiausias Lietuvoje skroblynas, senesnis nei 130 metų ąžuolynas. Šiame miške Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo vedamas parkų pobūdžio miškų tvarkymo ūkinis rėžimas. Buvo planuojama visą Vidzgirį ir Alytaus mišką priskirti parkams, bet II pasaulinis karas sutrukdė šiuos planus įgyvendinti.
paprastoji rusmenePaprastoji rusmenė Šiandieniai Alytaus miesto žalieji plotai sudaro apie 1130 ha. Vertingiausi botaniniu požiūriu yra brandūs pušynai su natūralia ir pusiau natūralia žoline danga augantys Alytaus ir Vidzgirio miškuose, Alytaus šilelyje. Didžioji dalis pušynų yra savaiminės kilmės, nedidelė dalis užsodinta pušies jaunuolynais, taip pat kietųjų lapuočių medynai su natūralia žoline danga augantys Vidzgirio botaniniame draustinyje. Kiti žalieji plotai išsidėstę Alytaus miesto teritorijoje neišsiskiria savo natūralumu, bet yra vertingi  dendrologiniu požiūriu, savaiminių ir introdukuotų rūšių gausumu.

             

Šie sodinti parkai, ateityje sudarys didelius žaliuosius miesto plotus ir išsiskirs kaip poilsiniai miškeliai, todėl šiuose masyvuose reikėtų taikyti landšaftinius miško kirtimus. Mes išskyrėme vertingus botaniniu požiūriu šiuos žaliuosius miesto plotus: Alytaus šilelį, Alytaus ir  Vidzgirio miškus.

 

paprastoji poniabude.jpg

Paprastoji poniabudė
 

miskine lelija.jpg

Miškinė lelija


Miesto teritorijoje aptikta 21 rūšis aigalų, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą (1992m.). Šie augalai priskiriami šioms kategorijoms:

pirma kategorija (išnykstantys) - 2,
antra kategorija (sparčiai nysktantys) - 11,
trečia kategorija (reti) - 8.

Prie išnykstančių rūšių priskiriama svogūninė dantažolė (Cardamine bulbifera (L.) Crantz.). Ji gerai auga tik stačių šlaitų pietinėse pusėse, šviesiuose liepiniuose skroblynuose. Vienintelė natūrali gamtinė grėsmė augantiems augalams - pavasriniai šlaitų paklotės ir pernykštės žolės gaisrai, kai vegetuojantys ar žydintys augalai gali būti visiškai sunaikinti.

Paprastoji gebenė (Hedera helix L.) Alytuje natūraliai auga tik Vidzgirio miške, o kaip dekoratyvinis augalas auginamas sodybose, miesti kapinėse. Rūšis gali būti išsaugota, jei ateityje nebus kertami miškai, ribojamas lankytojų srautas.

Sparčiai nykstančios rūšys:

 

meskinis cesnakas

Meškinis česnakas (Allium ursinum L.) tai dviem plačiais lapaias, kvepiantis česnaku augalas. Rūšiai išnykti bus mažesnė grėsmė, jei lankytojai šių augalų nerinks maistui.

baltijine gegune

Baltijinė gegūnė (Dactylorchiza baltica (Klinge) Orlova). Daugiametis žolinis, margais lapaias puošnus augalas. Aptikta Alytaus šilelyje, Sanatorijos gatvės pakraštyje. Šioje vietoje auga tik penki augalai. Dabar jiems gresia pavojus išnykti, nes sparčiai plečiasi nendrynas ir želia karklai. Išnaikinti nendrynai ir iškirsti krūmynai, bent vieną kartą rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais nušienauta pievelė ir nekeičiamas vandens režimas padėtų augalams išlinkti.

placialape klumpaite.jpg Plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus L.).
Gražiausia ir stambiausia Lietuvos orchidėja, mėgstanti kalkingus dirvožemius. Aptikta Vidzgiryje, mišriame medyne. Atrodo, ypatingos grėsmės šiems augalams nėra, nes jie auga sunkiai prieinamoje vietoje. Miško sklypas šiuo metu neekspoatuojamas ir ateityje jis turėtų išlikti taip pat nenaudojamas.
tamsialapis skiautalupis1

Tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Schult).
Aštuoni šio augalo egzemplioriai rasti Vidzgitio botaniniame draustinyje. Skiautalūpiams grėsmę kelia griūvantis Nemuno šlaitas ir lankytojai. Sutvirtinti šlaitai ir kiek aukščiau perkeltas lankytojų takas padėtų augalams išlikti. 

 
geltonziedis pelezirnis
 
Geltonžiedis pelėžirnis (Lathyrus laevigatus (Waldst. et Kit.) Gren).
Aptiktas tik Vidzgirio botaniniame draustinyje. Auga negausiomis grupelėmis, dažniausiai pavieniais egzemplioriais brandžiuose medynuose, liepiniuose skroblynuose. Didesnių pavojų išnykti pelėžirniui negresia - taietyje palaikytinas tik iki šiol taikytas ūkinis režimas. Augalų populiaciją mažina miško lankytojai, žydėjimo metu skinantys žiedynus puokštėms ar sutrypiantys pačius augalus.

 

Retos rūšys:

ilgagalvis dobilas

 

 

Ilgagalvis dobilas (Trifolium rubens L.).
1998 m. nerastas, nors tinkamų augimo vietų gana nemažai. Vidzgiryje buvo rastas 1971 m. šlaituose 33 ir 34 kv. (Botanikos instituto ataskaita, 1971). Slenkant šlaitams , šie dobilai galėjo išnykti.