2009 m. stebėsena

 2009 m. požeminio vandens stebėsenos rezultatai 

 

ALYTAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS POŽEMINIO VANDENS STEBĖSENA

Alytus – vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, kuriame veikia gerai sutvarkyta ir suderinta savivaldybės ir ūkio subjektų požeminio vandens monitoringo sistema. Savivaldybės monitoringo tikslas – stebėti savo teritorijos gamtinės aplinkos (požeminio vandens) būklę; vertinti ir prognozuoti jos pokyčius bei galimas pasekmes; teikti informaciją visuomenei ir valstybės institucijoms. Miesto teritorijoje esantys ūkio subjektai savo ruožtu vykdo vandenviečių ir taršos šaltinių (įvairių gamyklų ir įmonių, degalinių, sąvartynų, nuotekų valyklos ir kt.) ir jų poveikio aplinkai monitoringą. 
Savivaldybės požeminio vandens monitoringas Alytuje pradėtas 1998 m. ir iki pat šio laiko nenutrūkstamai tęsiamas, remiantis kas 3–4 metai atnaujinamomis ir pagal požemio būklės pokyčius koreguojamomis monitoringo programomis, o sukaupti vandens lygio, cheminės sudėties ir kt. stebėjimų duomenys kasmet apibendrinami ir analizuojami specialiose hidrogeologinėse ataskaitose. Ūkio subjektų  monitoringas atliekamas pagal atskiras programas.
Pagrindiniai geriamojo vandens šaltiniai mieste – tai negiliai slūgsantis gruntinis vanduo ir tarpsluoksninis spūdinis vanduo, siurbiamas iš 30–70 m, rečiau – didesnio gylio gręžinių, išgręžtų specialiai hidrogeologų ištirtuose plotuose – vandenvietėse, ir pasiekiantis alytiškius centralizuoto vandentiekio tinklais. Mieste tarpsluoksninis vanduo dar eksploatuojamas ir pavieniais privačiais gręžiniais. Alytaus apylinkės pasižymi raižytu reljefu bei savita geologine sandara, kuri lemia, jog daug kur gruntinis vanduo, srūvendamas link ištakos sričių – Nemuno, mažesnių upelių ir ežerėlių, gali pertekėti ir gilyn ir per tam tikrą laiką pernešti iš paviršiaus pakliuvusius teršalus į spūdinius vandeninguosius sluoksnius.
Pagal galiojančią 2008-2011 m. programą savivaldybės monitoringo tinklas sudarytas iš 27 taškų – 19  šulinių, 7 gręžinių ir 1 paviršinio vandens (Dailidės ež.) posto. Šis tinklas apima abu pagrindinius geriamojo vandens šaltinius – gruntinį bei miesto vandenvietėse eksploatuojamą tarpmoreninį Žemaitijos–Dainavos vandeningąjį sluoksnį. Suprantama, daugiausia dėmesio skiriama labiausiai pažeidžiamam gruntiniam vandeniui. Monitoringui parinkti stebėjimo taškai mieste išdėstyti svarbiausiose žinomose taršos anomalijose, daugiausia – buvusioje naftos bazėje bei jos artimiausiose prieigose „naftos dėmės" pokyčiams stebėti, taip pat periferiniuose miesto individualių gyvenamųjų namų kvartaluose, kuriuose gyventojai dar vartoja gruntinį vandenį iš nuosavų šachtinių šulinių.
Minėtą didžiulį koncentruotos taršos naftos produktais (NP) židinį ir nuo jo plitusį teršalų šleifą hidrogeologai tiria jau senokai, o 1995–1999 m. laikotarpiu atlikti ir jo likvidavimo (požemio išvalymo) darbai. Nors buvo išsiurbta didesnė virš gruntinio vandens paviršiaus susitelkusių skystų naftos produktų dalis (liko tik keli nedideli lopeliai, kurių techniškai buvo neįmanoma pašalinti), tačiau pats gruntinis vanduo čia yra stipriai užterštas. Naftos produktų (aromatinių ir daugiaciklių aromatinių angliavandenilių) bei fenolių tyrimų gruntiniame vandenyje buvusios Alytaus naftos bazės poveikio zonoje rezultatai rodo, kad užterštumo mastas per visą monitoringo laikotarpį akivaizdžiai mažėjo (1 pav.). Vis dėlto jis dar tebėra labai didelis: pvz., 2009 m. taršos epicentre gręžiniuose 2s, 10s aromatinių angliavandenilių kiekis atitinkamai siekė 56054–58361 ir 18438 mg/l, o kiek toliau nuo epicentro (gręž. 17 s) – 3883-4615 mg/l. Ištirpusio toksinio benzeno koncentracija šių gręžinių vandenyje (456-15527 mg/l) vis dar tūkstančius kartų viršija didžiausią leistiną koncentraciją geriamajame vandenyje (DLK – 1 mg/l). Nuo taršos epicentro einant į naftos dėmės periferiją, NP koncentracija vandenyje žymiai mažesnė ir daugelyje monitoringo taškų praktiškai lygi nuliui. Taršos naftos produktais arealui būdingos ir didžiausios mieste amonio (2,4–11,2 mg/l), organinės medžiagos vertės pagal permanganato (iki 11,4–36,3 mg/lO2) ir bichromato (70-257 mg/lO2) indeksus.
Didesnėje miesto teritorijos dalyje gruntinis vanduo stipriai užterštas nitratais, kurių koncentracija 2009 m. vidutiniškai visame monitoringo tinkle siekė 62–70 mg/l (maksimali – 208 mg/l) ir daugiau nei pusėje visų ištirtų mėginių viršijo DLK geriamajame vandenyje (50 mg/l). Be to, pastebima tarša kitais azoto junginiais (nitritais, amoniu), neoksiduota organine medžiaga, kai kuriais metalais (Cr, Pb). Lyginant su daugiamečių stebėjimų vidurkiais, azoto junginių (nitratų) kiekiai gruntiniame vandenyje mieste kiek sumažėjo. Tai matome ir 2 pav., kuriame apibendrintai parodytas nitratų koncentracijos kitimas miesto individualių namų kvartaluose, kuriuose gruntinį vandenį gyventojai daugiau ar mažiau vartoja. Taigi monitoringo rezultatai dar kartą patvirtina, kad gruntinis vanduo Alytuje jau vien dėl nitratų mažai kur tinkamas gerti, o kai kur tai būtų netgi labai pavojinga sveikatai. Todėl visiems neturintiems centralizuoto vandentiekio miesto gyventojams esant galimybei reikia prie jo prisijungti.
Visame savivaldybės monitoringo tinkle stebimi įvairūs gruntinio ir tarpsluoksninio vandens cheminės sudėties rodikliai pasižymi gana sudėtingais pokyčiais. Nėra abejonės, jog pastaraisiais metais įdiegiamoms įvairioms gamtosaugos priemonėmis bei sutelktomis visuomenės pastangomis požemio taršos intensyvumas mieste mažėja. Ne paskutinėje vietoje čia ir nuo sovietmečio gerokai sumenkusi stambiausių pramonės įmonių veikla. Tačiau požemyje vykstantys procesai labai inertiški, tad sprendžiant iš bendrosios cheminės sudėties, vidutinis gruntinio vandens užterštumo lygis mieste, išskyrus minėtą taršos naftos produktasi arealą, per stebėjimų laikotarpį pakito nedaug. Tiesa, kai kurių rodiklių (vandens bendrojo kietumo, bendrosios mineralizacijos, sulfatų, nitratų) visuma rodo tam tikrą taršos mažėjimą, tačiau kol kas nemažėja organinės medžiagos pagal PI, ChDS kitų komponentų kiekiai arba jų pokyčių tendencijos kol kas neryškios.
Stebėjimų rezultatai centrinėje miesto dalyje rodo, kad antropogeninė tarša yra neabejotinai patekusi ir į giliau slūgsantį pirmąjį tarpsluoksninį (Medininkų–Žemaitijos sluoksnio) vandenį, kuris čia labai silpnai izoliuotas nuo gruntinio vandens. Kitose miesto dalyse šis vanduo apsaugotas gana storo dengiančio moreninių priemolių sluoksnio, todėl yra dar santykinai švarus. Žemaitijos–Dainavos sluoksnio vandens cheminė sudėtis ir kokybė mieste gerokai skiriasi nuo aukščiau slūgsančio vandens ir yra daug geresnė. Tačiau ir čia pastebimi tam tikri jo cheminės sudėties pokyčiai, susiję su požemio tarša centrinėje miesto dalyje. Vis dėlto pavojaus, kad užterštas požeminis vanduo pasieks Vidzgirio ar kitas Alytaus vandenvietes, kol kas nėra.
 

1 pav. Ištirpusių gruntiniame vandenyje aromatinių angliavandenilių (AA) ir benzeno koncentracijų kitimas monitoringo gręžiniuose buvusios naftos bazės rajone

 

2 pav. Nitratų koncentracijos kitimas miesto gyventojų šuliniuose gruntinio vandens vartojimo plotuose