2005 m. stebėsena

 

 Algirdas Bendoraitis
UAB "Vilniaus hidrogeologija",

Vida Mačernienė
Alytaus miesto savivaldybės administracija

ALYTAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS POŽEMINIO VANDENS STEBĖSENA.

2005 m. atliktų darbų rezultatai

 

Lietuvos miestuose intensyvi ūkinė veikla daro neigiamą poveikį požeminio vandens šaltiniams. Suprantama, pirmiausiai nukenčia negiliai slūgsantis ir nuo taršos beveik neapsaugotas gruntinis vanduo, kurį tam tikra miesto gyventojų dalis tebegeria iš nuosavų šachtinių šulinių. Tarša patenka ir į gilesniuosius sluoksnius, kurių požeminis vanduo eksploatuojamas centralizuotose miestų vandenvietėse bei pavieniais privačiais gręžiniais. Giliau įsiskverbusi tarša neretai būna sunkiai pastebima, apie ją galima spręsti tik iš atskirų nelabai ryškių požymių, todėl jos įtakos įvertinimui reikalingi specialūs metodai ir priemonės.

Įdomu palyginti Alytaus ir kitų Lietuvos miestų gruntinio vandens kokybę (1 lentelė sudaryta, remiantis UAB "Vilniaus hidrogeologija" specialistų iki 2000 m. sukauptais įvairių tyrimų ir požeminio vandens stebėsenos

duomenimis).

 

1 lentelė. Gruntinio vandens kokybės rodiklių vidutinės reikšmės Lietuvos miestuose

 

Rodiklis

Miestai

 

Šiauliai

Pane-vėžys

Alytus

Jonava

Tauragė

Druskinin-kai

Varėna

BM*, mg/l

910

959

679

676

583

500

401

BK*, mg-ekv/l

12,5

11,0

8,75

8,6

8,4

7,4

5,5

PI*, mg/lO2

4,7

5,0

6,9

3,8

4,6

3,3

2,5

Cl-, mg/l

150

101

40

105

93

72

45

SO42-, mg/l

187

137

72

105

93

72

50

NO3-, mg/l

46

73

57

58

76

33

33

NH4+, mg/l

1,4

1,85

1,05

0,63

0,56

0,62

0,25

n*

441

1880

999

857

653

540

380

 

Simboliai: BM – bendroji mineralizacija, BK – bendrasis kietumas, PI – permanganato indeksas, n – analizių skaičius.

 

Užterštą gruntinį vandenį galima atpažinti, pvz., iš padidėjusios ištirpusių druskų, tame tarpe chloridų, sulfatų koncentracijos, toks vanduo būna kietas, jame daug azoto junginių (nitratų, nitritų, amonio), organinės medžiagos, kurią rodo permanganato indeksas ir kt. Lentelėje matome, kad apskritai galioja dėsningumas – kuo didesnis miestas, tuo prastesnė jame gruntinio vandens kokybė. Pastaroji miestuose šiek tiek priklauso nuo vandeningų gruntų sudėties (molinguose gruntuose vanduo dažnai būna prastesnis, nei smėlinguose), tačiau labiausiai – nuo vietovės urbanizacijos laipsnio, ūkinės veiklos pobūdžio bei intensyvumo.

Požeminio vandens būklės pagerinimui reikia sutelktų visuomenės pastangų ir specialių gamtosauginių priemonių. Tačiau net pačios geriausios vandens kokybės apsaugos priemonės dėl didžiulės požemyje vykstančių procesų inercijos apčiuopiamus rezultatus duoda tik prabėgus dešimtmečiams, o kartais išvis jų nesulaukiama. Tokios priemonės bus efektyvios tik tuomet, jeigu bus adekvačios norimam gauti rezultatui, ekonomiškai pagrįstos, taikomos laiku ir pagal tam tikrą planą. Viena svarbiausių geriamojo vandens šaltinių apsaugos valdymo plano (tokį planą turi ir Alytaus savivaldybė) dalių – savivaldybės požeminio vandens stebėsenos organizavimas.

Lietuvoje požeminio vandens stebėsena yra trijų lygių – valstybinė, savivaldybių ir ūkio subjektų. Pagal Aplinkos monitoringo įstatymą savivaldos institucijos turi organizuoti savivaldybių stebėseną ir vykdyti šias funkcijas: stebėti savo teritorijos gamtinės aplinkos (požeminio vandens) būklę; vertinti ir prognozuoti jos pokyčius bei galimas pasekmes; teikti informaciją visuomenei ir valstybės institucijoms. Šios stebėsenos tikslas – kontroliuoti ne kokių nors konkrečių objektų įtaką miesto geriamojo vandens šaltiniams, bet pačių šaltinių būklę, jos pokyčius, ir tai daryti tuose plotuose, kur formuojasi šių šaltinių kokybė. Savivaldybėms stebėseną dažniausiai reikia ne iš naujo organizuoti, bet optimizuoti, pertvarkyti, pasirenkant stebėjimams svarbiausias miesto teritorijas ir vandeninguosius sluoksnius. Dažnai nesutariama, kas konkrečioje teritorijoje turėtų vykdyti stebėseną – savivaldybės ar ūkio subjektai (įmonės). Akivaizdu, jog ūkio subjektai turi stebėti gruntinio vandens būklę taršos židinyje (savo teritorijoje). Manome, kad jie turėtų kontroliuoti ir taršos migracijos iš šio židinio plotus. Centralizuoto vandens tiekimo įmonės eksploatuojamo požeminio vandens stebėseną atlieka vandenviečių teritorijose, o esant būtinybei – ir už jų ribų. Visų kitų plotų ir vandeningųjų sluoksnių, esančių miesto teritorijoje, kontrolė atitenka savivaldybėms.

Alytus – vienas iš nedaugelio Lietuvos miestų, kuriame visos šios stebėsenos suderintos tarpusavyje ir gerai papildo viena kitą. Čia savivaldybės požeminio vandens stebėsena pradėta vykdyti 1998 m. pabaigoje ir iki pat šio laiko nenutrūkstamai tęsiama. Nuo pat pradžių ji atliekama pagal Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamente suderintas ir Lietuvos geologijos tarnyboje (LGT) patvirtintas programas. Pirmoji iš jų apėmė 1999-2000 m., antroji – 2001-2003 m., trečioji – 2004-2007 m. laikotarpius. Sistemingo miesto gamtosaugos specialistų darbo dėka, pagal atskiras patvirtintas programas, Alytuje vykdoma ir ūkio subjektų stebėsena. Iš tokių ūkio subjektų (įmonių) paminėtinos UAB „Dzūkijos vandenys" (atliekanti stebėseną vandenvietėse ir miesto nuotekų valykloje), AB „Snaigė", AB „Alytaus tekstilė", SP AB "Alytaus šilumos tinklai", AB Mašinų gamykla "Astra", įvairios degalinės, sąvartynai ir kt. Visą šį laikotarpį Alytaus m. savivaldybei požeminio vandens stebėseną vykdyti padeda UAB "Vilniaus hidrogeologija". Ūkio subjektų stebėseną minėtų įmonių užsakymu atlieka UAB "Vilniaus hidrogeologija", UAB "Grota", UAB "Baltijos konsultacinė grupė", kitos specializuotos hidrogeologinės įmonės.

Kiekvienais metais stebėsenos rezultatai pateikiami savivaldybei specialiose hidrogeologinėse ataskaitose, kurių informacija ne tos srities specialistams sunkokai suvokiama, todėl prieš aptardami konkrečius 2005 m. stebėsenos rezultatus, pradžioje trumpai paaiškinsime kai kurias miesto hidrogeologinių salygų ypatybes.

Alytuje pagrindiniai geriamojo vandens šaltiniai yra negiliai slūgsantis gruntinis vanduo ir tarpsluoksninis vanduo, siurbiamas iš gana gilių (apie 30-70 m, rečiau – didesnio gylio) gręžinių, išgręžtų specialiai hidrogeologų ištirtuose plotuose – vandenvietėse, ir pasiekiantis alytiškius centralizuoto vandentiekio tinklais. Mieste tarpsluoksninis vanduo dar eksploatuojamas ir pavieniais privačiais gręžiniais. Tikslių statistinių duomenų, kiek miesto gyventojų vartoja gruntinį šulinių vandenį, kol kas neturime. Tačiau aišku, kad jų dar yra nemažai – šiek tiek miesto centre, daugiau – periferiniuose Domantonių, Likiškių individualių namų rajonuose. Požeminis geriamasis vanduo Alytuje gaunamas iš trijų centralizuotų vandenviečių – Vidzgirio, Radžiūnų ir Strielčių, kuriose išžvalgytas ir eksploatuojamas tarpsluoksninis Žemaitijos-Dainavos, viršutinės bei apatinės kreidos sluoksnių požeminis vanduo. Tarpsluoksninis vanduo, kurį dabar stebime miesto teritorijoje ir vandenvietėse, formuojasi gana sudėtingai: atitekant jam tuo pačiu vandeninguoju sluoksniu iš toliau; pertekant vandeniui iš viršaus, t.y. iš gruntinio horizonto bei Nemuno; pertekant kitų spūdinių vandeningųjų sluoksnių vandeniui iš apačios. Užterštas, prastos kokybės vanduo gali patekti iš viršaus (gruntinis, paviršinis vanduo), tačiau gali atitekėti pačiu vandeninguoju sluoksniu ir iš toliau. Vertikali srūva iš apačios dažniausiai atneša ne užterštą, bet padidintos mineralizacijos vandenį. Ankstesni tyrimai parodė, jog miesto tarša gali daryti poveikį tik Vidzgirio vandenvietei. Strielčių ir Radžiūnų vandenviečių miesto įtaka nesiekia ir ateityje nepasieks.

Gruntinis vanduo bene stipriausiai užterštas senojoje Alytaus miesto dalyje (būdingas čia išplitusios komunalinės-buitinės taršos rodiklis – nitratai). Be to, čia yra ir pagrindinis požeminio vandens taršos židinys – buvusi naftos bazė ir nuo jos nutįsęs miesto centro link naftos produktų šleifas. Pramoniniuose rajonuose gruntinio vandens tarša gana sudėtinga, specifinė. Čia į požemį patenka naftos produktai, įvairios skystos gamybos atliekos, kurios požemyje degraduoja, suyra, todėl šis vanduo labai kietas, jam būdingos padidintos hidrokarbonatų, dažnai – sulfatų, chloridų, kitų ištirpusių vandenyje medžiagų koncentracijos. Gyvenamuosiuose rajonuose ir ypač senamiestyje gruntinio vandens taršos šaltiniai gali būti pasenę, kiauri kanalizacijos vamzdynai ir storas vadinamasis kultūrinis sluoksnis – užterštas gruntas, palaidotos šiukšlės. Individualių namų rajonuose, ypač jei juose nėra kanalizacijos, gruntinio vandens taršą didina visokios buitinės atliekos, o taip pat tręšiami sodeliai, daržai. Būtent čia gruntiniame vandenyje susikaupę daugiausiai nitratų, amonio ir neoksiduotos organinės medžiagos.

Pagal galiojančią programą savivaldybės stebėsenos tinklas sudarytas iš 27 taškų – 19 šulinių, 7 gręžinių ir 1 paviršinio vandens (Dailidės ež.) posto. Šis tinklas apima abu pagrindinius geriamojo vandens šaltinius – gruntinį bei Vidzgirio vandenvietėje eksploatuojamą Žemaitijos-Dainavos vandeningąjį sluoksnį. Suprantama, daugiausia dėmesio skiriama labiausiai pažeidžiamam gruntiniam vandeniui – stebėsena suplanuota pirmiausia ten, kur jis naudojamas gėrimui, t.y. miesto gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose nėra centralizuoto vandentiekio ir kanalizacijos. Stebėsenai parinkti stebėjimo taškai – šachtiniai šuliniai išdėstyti svarbiausiose taršos anomalijose tam tikromis grupėmis – skersainiais pagal gruntinio vandens tėkmės linijas. Be to, į savivaldybės stebėsenos sistemą įjungta nemažai gręžinių, išgręžtų buvusioje naftos bazėje bei jos artimiausiose prieigose "naftos dėmės" pokyčiams stebėti. Stebėsenos darbus sudaro vandens lygio ir naftos plėvelės storio matavimai, vandens mėginių paėmimas ir jų cheminės sudėties bei įvairių fizinių-cheminių savybių tyrimai specializuotose laboratorijose, informacijos apdorojimas, analizė, hidrogeologinių išvadų rengimas.

Alytaus apylinkės pasižymi raižytu reljefu bei sudėtinga geologine sandara, kuri lemia gana skirtingą įvairiose miesto dalyse gruntinio ir tarpsluoksninių vandeningųjų horizontų slūgsojimo pobūdį bei vandeningumą. Čia vyrauja slūgstanti požeminio vandens filtracija: gruntinio vandens lygis slūgso aukščiausiai (0,4-17 m gylyje), todėl šis vanduo gali pertekėti gilyn – pirmiausia į Varduvos-Žemaitijos, o vėliau – ir į Žemaitijos-Dainavos tarpsluoksninius horizontus. Gruntinio vandens lygio sezoninių pokyčių amplitudė per 2005 m. siekė 0,1-1,6 m (vidutiniškai – apie 0,7 m) ir daugelyje šulinių buvo kiek didesnė, nei praėjusiais metais. Daugelyje stebėsenos taškų 2000-2003 m. gruntinio vandens lygis sistemingai žemėjo, o 2004 m. jau matėme tam tikrą šio lygio (įskaitant ir paviršinio Dailidės ežerėlio vandens lygį) kilimą, kuris iš esmės tęsėsi ir 2005 metais. Be abejonės, tai susiję su gamtinėmis priežastimis – ilgalaikiais gruntinio vandens mitybos (kritulių) pokyčiais. Panašios tendencijos būdingos ir abiejų tarpmoreninių sluoksnių (Varduvos-Žemaitijos ir Žemaitijos-Dainavos) vandens lygiams. Be kita ko pastarojo sluoksnio vandens lygio kilimui tam tikros reikšmės turėjo 2001 m. laikinai sustabdyta Alytaus Vidzgirio vandenvietės eksploatacija.

Požeminio vandens temperatūra matuojama 2 kartus per metus (pavasarį ir rudenį), semiant vandens mėginius įvairiems hidrocheminiams tyrimams. Didžiausi jos sezoniniai svyravimai (6-16 oC) būdingi sekliausiai (0,5-2,5 m gylyje) slūgsančiam gruntiniam vandeniui. Giliau (10-18 m gylyje) gruntinio vandens temperatūra metų bėgyje stabilesnė ir svyruoja daugiausia tarp 8-12 oC.

Buvusios Alytaus naftos bazės taršos zonoje sistemingai atliekami naftos produktų (NP) plėvelės storio matavimai. Priminsime, kad nuo 1995 m. iki 1999 m. rugpjūčio mėn. bazės teritorijoje UAB "Grota" atliko požemio valymo darbus, kurių metu buvo išsiurbta didesnė dalis ten per daugelį metų susikaupusių skystų NP. Po valymo NP sankaupa ant gruntinio vandens paviršiaus liko tik lokaliose vietose. Buvusios naftos bazės teritorijos vakarinėje dalyje jos plotas – apie 400 m2, o likusių neišsiurbtų NP sluoksnio storis – iki 0,58 m. Visi vėlesnių stebėjimų duomenys rodo, jog atlikus naftos siurbimo darbus, situacija čia dar nėra stabili, tekant gruntinio vandens srautui ir svyruojant jo lygiui, virš jo esančio NP sluoksnelio storis keičiasi, migruoja. Pvz., taršos epicentre (gręž. 10s) 1999 m. po valymo NP sluoksnelio storis vidutiniškai siekdavo 50 cm. Vėliau, iš pradžių kiek pamažėjęs, jis apie porą metų sistemingai storėjo, o 2003 m. vėl pradėjo plonėti ir dabar jau yra gerokai mažesnis, nei minėtais 1999 m. Kitame gręžinyje 2s NP plėvelės storio kitimo tendencijos beveik analogiškos (1 pav.).

 

 

1 pav. Naftos produktų sluoksnio storio kitimas buvusios Alytaus naftos bazės rajone

 

Minėtas NP plėvelės virš gruntinio vandens paviršiaus sluoksnio didėjimas visai nereiškė intensyvėjančios taršos šiais produktais. Yra žinoma, kad tokie reiškiniai susiję su minėtais vandens lygio svyravimais ir NP kaupimusi pačiuose stebėjimo gręžiniuose, kuriuose dažnai jų būna daugiau, nei vandeningajame sluoksnyje už gręžinio sienelės. Kadangi naujos skystų naftos produktų porcijos į požemį jau seniai nebepatenka, minėti stebėjimų duomenys iš esmės rodo tik tų pačių likusių laisvų, kurių anksčiau buvo neįmanoma išsiurbti, naftos produktų persiskirstymą erdvėje.

Nepaisant žinomo nemažo taršos mieste intensyvumo, daugelio makrokomponentų atžvilgiu 2005 m. tirtas gruntinis vanduo atitiko geriamojo vandens normas. Atskiruose taškuose DLK (specifikuotas ir ribines rodiklių vertes pagal Lietuvos higienos normą HN 24:2003) viršijo tik organinės medžiagos pagal permanganato indeksą PI, azoto junginių (nitritų, nitratų, amonio), chloridų, sulfatų, o taip pat bendrosios geležies koncentracijos (2 lentelė).

 

2 lentelė. Gruntinio vandens cheminė sudėtis Alytaus savivaldybės stebėsenos tinklo taškuose

 

Rodiklis

DLK pagal

Rodiklio vertė 2005 m.

 

HN24:2003

nuo-iki

vidurkis

N

Bendroji mineralizacija, mg/l

-

310-1163

674,7

-

Savitasis elektros laidis, µS/cm

2500

439-1851

981

nėra

Bendrasis kietumas, mg-ekv/l

-

4,26-14,7

9,73

-

pH

6,5-9,5

6,82-8,69

7,40

nėra

Permanganato indeksas, mg/lO2

5,0

1,21-52,8

6,34

13/45

Chloridai, mg/l

250

9,2-271,0

72,1

1/45

Sulfatai, mg/l

250

1,0-299,0

48,8

1/45

Nitritai*, mg/l

0,50

0,01-12,4

1,08

4/45

Nitratai*, mg/l

50

0,55-274,0

78,5

21/45

Natris, mg/l

200

7,2-132,0

50,9

nėra

Geležis bendra, mg/l

0,2

0,13-1,64

0,51

2/6

Amonis, mg/l

0,50

0,01-13,6

0,58

7/45

Manganas, mg/l

0,050

0,01-0,218

0,056

1/6

Chromas*, µg/l

50

1-204

37

1/6

Kadmis*, µg/l

5,0

<0,3

<0,3

nėra

Nikelis*, µg/l

20

<1-5

2,2

nėra

Švinas*, µg/l

25

<1-18

7,7

nėra

Varis*, mg/l

2,0

0,005-0,034

0,016

nėra

Selenas*, µg/l

10

<1

<1

nėra

Gyvsidabris*, µg/l

1,0

0,012-0,032

0,022

nėra

Daugiacikliai aromatiniai angliavandeniliai*, µg/l

0,10

0,00

0,00

nėra

Benzpirenas*, µg/l

0,010

0,00

0,00

nėra

Benzenas*, µg/l

1,0

<1,0-27500

-

6/13

Fenoliai, mg/l

-

0,001-0,69

0,0803

-

 

Pastabos: *toksiniai rodikliai; N – analizių, viršijančių DLK, kiekis/bendras analizių kiekis; patamsinta – viršijančios didžiausią leistiną koncentraciją (DLK) rodiklių vertės.

 

Vis dėlto gruntinis vanduo mieste mažai kur tinkamas gerti, daugiausia dėl taršos nitratais, kurių kiekis 2005 m. vidutiniškai sudarė 61-79 mg/l (maksimalus – 274 mg/l). Didžiausia leidžiama nitratų koncentracija (50 mg/l) buvo viršyta daugelyje savivaldybės stebėsenos taškų, net 21 iš 45 gruntinio vandens mėginių. Pastebėta, kad šio komponento koncentracija stebėsenos tinklo taškuose pastaraisiais metais po truputį mažėja. Pvz., 2001-2002 m. vidutinės nitratų reikšmės svyravo tarp 87-95 mg/l, o absoliučiai didžiausios siekė net iki 347-359 mg/l. Kaip ir anksčiau, didžiausios amonio, organinės medžiagos vertės būdingos taršos naftos produktais arealui ties buvusia Alytaus naftos baze.

Toksinių mikroelementų gruntiniame vandenyje beveik neaptinkama, tačiau retsykiais kai kurių iš jų (Pb, Cr, Hg) koncentracijos viršija DLK geriamajame vandenyje. Didžiausi visame stebėsenos tinkle chromo kiekiai nuolat aptinkami šulinyje sc73 (Liškiavos gatvėje), kuris patenka į žinomą gruntinio vandens taršos sunkiaisiais metalais plotą ties pietiniu pramonės rajonu. 1999-2004 metų laikotarpiu chromo koncentracija šulinyje sc73 svyravo nuo 0,5 iki 98 mg/l. 2005 m. šie kiekiai buvo dar didesni (4-204 mg/l) ir gerokai viršijo DLK geriamajam vandeniui (50 mg/l). 2004 ir 2005 m. šiame taške ištirta gyvsidabrio koncentracija siekė 0,012-0,052 mg/l ir atitiko higienos normos reikalavimus. Švino kiekis taipogi neviršija normų, tačiau dažnai būna didesnis už foninį gruntiniame horizonte. Ši anomalija susijusi su buv. Alytaus mašinų gamyklos (dabar – AB "Astra") veikla. 2003 m. jos teritorijoje užfiksuoti DLK viršijantys chromo (iki 195 mg) ir gyvsidabrio (iki 2,78 mg) kiekiai. Taigi šiame miesto rajone gruntinis vanduo visiškai netinkamas gerti. 2005 m. stebėsenos duomenimis, šių elementų įmonės teritorijos gruntiniame vandenyje jau buvo mažiau – maksimali Cr koncentracija siekė 46 mg/l, Hg – 0,015 mg/l.

Daugiamečiai įvairių vandens bendrosios cheminės sudėties rodiklių verčių pokyčiai yra nevienareikšmiai ir gana dideli – bandymų (analizių) rezultatai retsykiais skiriasi net keletą, keliolika kartų. Tai gali būti susiję su taršos intensyvumo pasikeitimais bei sezonine kai kurių komponentų koncentracijų kaita, kurią lemia vandens kiekio (lygio) gruntiniame horizonte svyravimai. Vienuose stebėsenos taškuose vandens kokybės grafikai rodo šiek tiek augančią taršą, kituose – mažėjančią. Tačiau dėl labai lėtų hidrocheminių procesų požemyje, bendras gruntinio vandens užterštumo lygis per nagrinėjamą laikotarpį kol kas keitėsi nežymiai.

Naftos produktų (aromatinių ir daugiaciklių aromatinių angliavandenilių) bei fenolių tyrimų buvusios Alytaus naftos bazės poveikio zonoje rezultatai rodo, kad užterštumo mastas turi tam tikrą mažėjimo laike tendenciją, tačiau dar yra pakankamai didelis. Pagal 2003 m. taršos epicentre nustatytas aromatinių angliavandenilių koncentracijas šis sumažėjimas, lyginant su 1999-2000 m. laikotarpiu, vidutiniškai siekė 8-16%. 2004 ir 2005 m. daugelio angliavandenilių kiekis dar labiau sumažėjo. 2004 metais taršos epicentre bendras gruntiniame vandenyje ištirpusių angliavandenilių kiekis siekė iki 56-136 mg/l, t.sk. aromatinių – 37-86 mg/l, o toksinio benzeno – 2290-30500 mg/l. 2005 m. šie skaičiai atitinkamai sudarė 33-139 mg/l, 22-84 mg/l ir 4550-27500 mg/l. Kaip matome, ši koncentracija tūkstančius kartų viršija DLK, tad gruntinį vandenį šioje miesto dalyje gerti labai pavojinga. Nuo taršos epicentro einant į naftos dėmės periferiją, NP koncentracija vandenyje tampa žymiai mažesnė ir daugelyje monitoringo taškų praktiškai lygi nuliui.

Daugiaciklių aromatinių angliavandenilių kiekiai čia palyginus nedideli – normuojamų DAA, kaip ir benz(a)pireno 2005 m. nerasta nė viename vandens bandinyje. Nedidelės NP koncentracijos jau anksčiau buvo pastebėtos ir Žemaitijos-Dainavos sluoksnio vandenyje, nors 2004-2005 m. aromatinių ir normuojamų daugiaciklių aromatinių angliavandenilių jame neaptikta.

Visame taršos naftos produktais areale gruntiniame ir tarpsluoksniniame vandenyje randama ištirpusių fenolių. Jų koncentracijos 2005 m. gruntiniame vandenyje daugelyje bandinių viršijo ankstesnę DLK geriamajame vandenyje (0,001 mg/l) ir siekė nuo 0,001 iki 0,69 mg/l. Tarpsluoksniniame Žemaitijos-Dainavos vandeningojo horizonto vandenyje fenolių kiekis sudarė 0,005-0,007 mg/l. Panašios fenolių koncentracijos tiek gruntiniame, tiek tarpsluoksniniame vandenyje, rodančios požemio taršą, čia buvo aptinkamos ir anksčiau, nors atrodo, kad 2005 m. jų kiekiai truputį padidėjo.

Dailidės Mažojo ežerėlio vandens kokybė yra artima jo apylinkėse išplitusio gruntinio vandens kokybei, tačiau pagal daugelį makrokomponentų jo vanduo švaresnis, nei gruntinio. 2005 m. jis buvo nedidelės mineralizacijos (sausoji liekana – 0,31 g/l), kalcio magnio natrio hidrokarbonatinės chloridinės sudėties; jame daugokai ištirpusios organinės medžiagos, kuri apskritai būdinga paviršiniam vandeniui (PI – 4,35-5,59 mg/lO2), tačiau mažai azoto junginių (nitratų – iki 0,55 mg/l, amonio – iki 0,017 mg/l), ne per daugiausiai chloridų (54-57 mg/l) ir sulfatų (31-32 mg/l). Lyginant su 2004 m., jo sudėtis beveik nepakito.

Taigi stebėsenos rezultatai dar kartą patvirtina, kad gruntinis vanduo Alytuje mažai kur tinkamas gerti, o kai kur tai būtų netgi pavojinga sveikatai. Todėl visiems neturintiems centralizuoto vandentiekio miesto gyventojams esant galimybei rekomenduotume prie jo prisijungti.

Stebėjimų rezultatai centrinėje miesto dalyje rodo, kad antropogeninė tarša yra neabejotinai patekusi ir į giliau slūgsantį pirmąjį tarpsluoksninį (Varduvos-Žemaitijos horizonto) vandenį, kuris čia labai silpnai izoliuotas nuo gruntinio vandens. Kitose miesto dalyse šis vanduo apsaugotas gana storo dengiančio moreninių priemolių sluoksnio, todėl yra dar santykinai švarus. Žemaitijos-Dainavos tarpsluoksninio vandens cheminė sudėtis ir kokybė mieste gerokai skiriasi nuo aukščiau slūgsančio gruntinio ir tarpsluoksninio vandens ir yra daug geresnė. Tačiau ir šio sluoksnio stebėsenos gręžiniuose vandens kokybėje pastebimi tam tikri pėdsakai, susiję su požemio tarša centrinėje miesto dalyje. Vis dėlto pavojaus, kad užterštas požeminis vanduo pasieks Vidzgirio ar kitas Alytaus vandenvietes, kol kas nėra.

Savivaldybės požeminio vandens stebėsenos duomenys kaupiami šios stebėsenos vykdytojo – UAB "Vilniaus hidrogeologija" – kompiuteriniuose duomenų bankuose, šie duomenys pateikiami užsakovui – Alytaus savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriui, o taip pat Lietuvos geologijos tarnybai bei Alytaus RAAD. Savivaldybėje bei RAAD kaupiami ir įvairių ūkio subjektų vykdomo požeminio vandens stebėsenos duomenys. Visų šių duomenų apibendrinimas ir analizė turės būti atliekama pasibaigus 4 metų savivaldybės stebėsenos programai, t.y. 2007 metais. Tada naujais duomenimis galės būti papildytas veikiantis matematinis Alytaus hidrogeologinių sąlygų modelis. Jame gausime patikslintą požeminio vandens kokybės vaizdą ir galėsime prognozuoti šios kokybės būsimus pokyčius mieste.